Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga

Switch to desktop Register Login

LIETUVOS MOKYTOJŲ PROFESINĖS SĄJUNGOS PIRMININKĖS JŪRATĖS VOLOSKEVIČIENĖS KOMENTARAS

© DELFI / Tomas Vinickas © DELFI / Tomas Vinickas

„Trys švietimo ir mokslo bendruomenes apimančios profesinės sąjungos surėmė ietis dėl mokytojų atlyginimų ir ėmė grasinti naujais protestais.“ (Delfi, 2017-09-04). Masiniais streikais grasinantiems mokytojams – ministerijos atkirtis: Jūsų atlyginimas – didesnis už vidutinį šalyje.

Esmė ta, kad mokytojams ir kitiems švietimo darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos niekada neakcentuoja, jog finansavimo reikia tik mokytojų atlyginimams. Visose derybose profsąjungos pirmiausia dėmesį kreipia į UGDYMO KOKYBĘ. Mokytojų ir kitų švietimo darbuotojų atlyginimai tėra viena neatsiejama ugdymo kokybės dedamųjų, kurios pamiršti nevalia. Atkreipiu dėmesį į KREIPIMOSI formuluotę, jog lėšų trūksta „vadovėliams, mokymo priemonėms“ ir tik tada „mokytojų darbo užmokesčiui“.

Deja, tiek Švietimo ministerija, tiek Vyriausybė eskaluoja vienintelę profsąjungų reikalavimų dalį - atlyginimus, taip siekdamos visuomenę supriešinti su mokytojais, neva jų reikalavimai esantys nepagrįsti. Tai rodo ir antroji šio staripsnio pavadinimo dalis „Jūsų atlyginimas – didesnis už vidutinį šalyje“.

Šia formuluote Švietimo ministerija patvirtina, tikrąjį savo požiūrį į mokytojus, jog Lietuvai pakanka tik vidutinio lygio mokytojų, nes, jos nuomone, normalu, kad mokytojų darbas įvertintas tik šiek tiek aukščiau už „vidutinį šalyje“. Vadinasi visai be reikalo stebimės tarptautinių moksleivių pasiekimų tyrimų rezultatais, nes vidutinis mokytojas, vidutiniškai išgyvenantis iš vidutinio atlyginimo, teturėdamas ne vunderkindus, o vidutiniškai motyvuotus ugdytinius, XXI amžiuje tebenaudodamas savo lėšomis sukurtas vidutinio efektyvumo ugdymo priemones, ir tegali pasiekti tik vidutinius rezultatus... Tad apie kokią „gerą“ mokyklą ne popierinėje koncepcijoje, o realybėje galime svajoti? Todėl jau pats rengiamo „festivalio“ pavadinimas „<...>: laisvi kurti“ yra įžeidžiantis, nes tikra kūryba diktuojama širdimi, o ne koncepcijomis, pažymėjimais ar reitingavimais.

Tai, kad šių, valdžios vidutiniškai vertinamų mokytojų pasiaukojimo dėka jų ugdytiniai tarptautinėse olimpiadose vis tik skina laurus, taip garsindami Lietuvos vardą, rodo, kad Lietuvos mokytojai nusipelno, kad jų darbas būtų vertinamas ne tik šiek tiek „aukščiau už vidutinį“, o kaip didžiulės atsakomybės ir kūrybiškumo reikalaujantis bei itin kvalifikuotas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog būtina visuomenę informuoti, kad mokytojai REIKALAUJA ne atlyginimų didinimo, o sugrąžinti tai, kas iš jų buvo atimta ekonominės krizės metu (žr. KREIPIMĄSI) ir panaikinti krizės metu įvestas altyginimų koeficientų „žirkles“. „Žirklių“ panaikinimui Vyriausybė mokytojams tebėra skolinga 17,4 mln. eurų. LR Konstitucinio teismo sprendimu krizės metu sumažintus atlyginimus susigrąžino teisėjai, o mokytojai tebegauna 2009 metų dydžio atlyginimus.

Pirmadienį ŠMM išplatintame pranešime apie mokytojų atlyginimus itin daug melo. Daugybę metų, skelbdama mokytojų atlyginimų vidurkį, ŠMM manipuliuoja skaičiais, į bendrą sumą įtraukdama ir visai nemažus ugdymo įstaigų vadovų atlyginimus, ir taip išvesdama absoliutų vidurkį. Tuo tarpu realybė gerokai skiriasi nuo statistinės melo formulės.

Įdomumo dėlei palyginkime:

• teisės mokslus baigusio, bet dar savarankiškam darbui licencijos neturinčio pradedančio apylinkės teismo teisėjo padėjėjo atlyginimas iki mokesčių – 1853 eurai;

• edukologijos mokslus baigusio, jau galinčio savarankiškai dirbti, pradedančio mokytojo atlyginimas iki mokesčių, ŠMM duomenimis, – 425 eurai;

• Konstitucinio teismo vairuotojo, kuriam nereikia aukštojo išssilavinimo ir teturinčio vairuotojo teises bei vairavimo kategoriją, atlyginimas - 673 eurai.

ŠMM teiginys, jog „trečdalio mokytojų alga perkopia 1000 eurų“ taip pat neatitinka realybės. Dideliais krūviais, o tuo pačiu ir pakenčiamais atlyginimais tegali pasigirti tik didžiųjų miestų didžiosios gimnazijos. Beje, jos turi dar ir 20 proc. priedus prie atlyginimų. Tuo tarpu dauguma mokytojų turi mažus krūvius ir dėl to priversti dirbti keliose mokyklose pagal kelias darbo sutartis. Pasak kalbintos pedagogės, dirbančios pagal 4 darbo sutartis skirtingose mokyklose, vieno iš gaunamų atlyginimų vos ne vos užtenka kelionių iš mokyklos į mokyklą išlaidoms padengti.

Rinkdama situacijai šviesesnes spalvas, ministerija nepaaiškina žiniasklaidai, kuo skiriasi kontaktinių valandų (pamokų) skaičius nuo savaitinių darbo valandų skaičiaus.

Kalbėdama apie mokytojų atlyginimus, ministerija kažkodėl nutyli, kad mokytojo darbas neapsiriboja vien 3 – 4 pamokom per dieną, o jas lydi kiti darbai – pasiruošimas pamokoms, mokinių darbų taisymas ir kiti su ugdymo procesu susiję darbai, iš kurių dauguma yra neapmokami ir dirbami tik mokytojo gera valia ir pasiaukojimu.

Staipsnyje cituojamas ŠMM teiginys „Jei mokytojas dirba daugiau, pavyzdžiui, 36 valandas per savaitę, atitinkamai didėja ir jo alga: mokytojas ekspertas uždirba daugiau kaip 1000 Eur“ taip pat klaidina visuomenę ir žiniasklaidą. (Beje, įspūdžiui padidinti, atlyginimų dydžiai pateikiami „iki mokesčių“, o ne gaunami realiai „į rankas“). Realybė kitokia: antai, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, turinti maksimalų kontaktinių valandų skaičių (24 pamokas), kurios su priedais sudaro 35,5 savaitinės darbo valandos, ir maksimalų 30 metų pedagoginio darbo stažą, į rankas tegauna 871 eurą. Ne pyragai ir direktorių pavaduotojams(oms). Kalbinta vieno didmiesčio progimnazijos direktoriaus pavaduotoja, turinti II vadybinę kategoriją, praėjusiais mokslo metais į rankas gaudavo 600 eurų.

Dėl senstansčio ir neatsinaujinančio mokytojų kontingento kalti ne mokytojai ir ne profesinės sąjungos, o Vyriausybė ir jos valios vykdytoja ŠMM, nes:

• ne tik nieko nedaroma, kad būtų atstatytas mokytojo prestižas, bet mokytojai ir toliau viešai niekinami, nevertinama jiems tenkanti atsakomybė:

• nesudaromos pakankamos sąlygos moderniam ir kokybiškam ugdymo procesui;

• dėl niekinačio valdžios požiūrio ir atsakomybę bei darbo sudėtingumą neatitinkančio atlyginimo mokytojo profesija tapo nepatraukli ir nekonkurencinga.

Šios priežastys sąlygoja tai, kad kūrybingas ir ateitį planuojantis jaunimas nesirenka pedagoginių specialybių. (Tai parodė ir šių metų stojimas į aukštąsias mokyklas).

Manau, ŠMM specialistai, rengę šį pranešimą spaudai ir Lietuvos švietimo darbuotojų atlyginimų procentinį dydį viešajame sektoriuje lygindami su ES vidurkiu (35 proc. Lietuvoje ir 30 proc. ES), pamiršo palyginti statistinio lietuvio pragyvenimo lygį su išsivysčiusių ES šalių, tarkim, Estijos, statistinio gyventojo pragyvenimo lygiu.

Lietuvos Respublikos įstatymai ir tarptautinės konvencijos garantuoja kiekvieno žmogaus teisę į orų gyvenimą ir orų darbą. Kai ŠMM ir Vyriausybė nepaiso šių normų ir mokytojus laiko „vidutinybėmis“, belieka savo garbę ir orumą ginti įstatymų numatytomis priemonėmis.

Copyright © 2013 Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga. Visos teisės saugomos.

Top Desktop version