Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga

Switch to desktop Register Login

Lietuvos atskirties grimasos: mokyklos ne padeda, o paskandina dar giliau

V. Kopūsto foto V. Kopūsto foto

Lietuvos mokyklos, užuot išlyginusios vaikų iš skirtingų socialinių aplinkų skirtumus, juos tik pagilina, paaiškėjo atidžiau pažvelgus į tarptautinių tyrimų rezultatus.

EBPO PISA valdybos narės dr. Ritos Dukynaitės teigimu, kai kurie tyrimų duomenys yra dramatiški – 15-mečiai paaugliai iš socialiai, ekonomiškai ir kultūriškai (SEK) palankesnių šeimų Lietuvoje mokosi kone penktadaliu geriau nei iš minėtais aspektais skurdžiausių rato.

 

Skaičiai rodo milžinišką atotrūkį

Pavyzdžiui, gamtamokslinio raštingumo srityje ketvirtam ketvirčiui priklausančių vaikų rezultatas – 520, trečiam ketvirčiui – 488, antram ketvirčiui – 458, pirmam ketvirčiui – 438.

 

„520 tyrimo taškų rodo, kad tiek surinkę Lietuvos mokiniai stipriai lenkia EBPO vidurkį, ir tai rodo ganėtinai gerą situaciją. Tačiau, jei žiūri į paskutinį ketvirtį, 82 taškai skiria vaikus vien pagal socialinį, ekonominį ir kultūrinį kontekstą. Tai mums skaudūs skaičiai, rodantys didžiulį mokinių mokymosi atotrūkį“, – duomenis aiškino R. Dukynaitė.

Be to, pabrėžė ji, didelė problema, kad iš žemo SEK'o (tai kartu ir mokinio šeimos statusas, kurį rodo tėvų išsilavinimas, pajamos, užimtumas, tėvų domėjimasis vaiko mokymusi, namuose esantys kultūriniai, edukaciniai ištekliai ir kt.) atėjęs vaikas dažnai to neprisipažįsta.

 

„Dalis vaikų nenori pasakyti, kad neturi interneto, kompiuterio – jiems gėda. Todėl labai svarbu taikyti „minkštąsias“ priemones, kas pasiektume geresnių mokymosi rezultatų – per bibliotekas, muziejus, panaudotume mokyklos galimybes vaikui mokyti, lavėti po pamokų. Daug metų kalbama, kad reikalingos ir visos dienos mokyklos, ypač tai svarbu, jei tai mažas regionas ir nėra kitų edukacinių galimybių tenkinti mokinių poreikius“, – ką reikėtų daryti, kad situacija keistųsi, trumpai paaiškino R. Dukynaitė.

 

Fiksuojamas didelis atotrūkis tarp Vilniaus ir kaimų

Liūdna gali pasidaryti ir pažvelgus į mokinių rezultatus pagal gyvenamosios vietos pjūvį.

 

Gamtamokslio raštingumo srityje pasiekimai tarp Vilniaus ir kaimo vietovėse gyvenančių mokinių skiriasi 67 taškais (511 ir 444), skaitymo gebėjimų srityje – 72 (507 ir 435), matematinio raštingumo – 63 (511 ir 448).

 

Tiesa, pati R. Dukynaitė pabrėžė, kad pateikti vidurkiai ne viską paaiškina.

 

„Tai, kaip sakoma, tavo galva yra įjungtoje orkaitėje, kojos šaldiklyje, o vidutinė kūno temperatūra normali. Skaičiuojamas vidurkis, kad būtų matoma mokinių pasiekimų tendencija, bet turėtume paanalizuoti detaliau. Didžiausias atotrūkis yra Vilniuje, o po to – didžiausiuose miestuose. Sostinėje gali patekti į tokią mokyklą, kuri bus gerokai prastesnė už kaimo. Tad absoliutinti teiginio mieste – geriau, kaime – blogiau, nereikėtų“, – pabrėžė ji.

 

Iššūkis mokytojams: kokių vaikų karta ateina?

Be to, pašnekovės teigimu, regionų mokytojai paprastai sulaukia daugiau vaikų iš žemo SEK'o, todėl geresnių rezultatų pasiekti jiems sunkiau.

 

„Paprastai taip žiauriai nesakoma apie žmogų, bet kartais mokytojai teigia, kad tiesiog „nėra geros medžiagos“. Menininkai neretai drąsiau vertina – kaip parengsiu dainininką, jei nei balso, nei klausos?. Dažniau kaimo mokytojui reikia spręsti ne tik mokymo, bet ir socialinius klausimus, – dėstė R. Dukynaitė.

 

Tačiau, jos manymu, regionuose pradines klases reikia išsaugoti, nes mažiems vaikams turėtų būti sudarytos sąlygos mokyklą pasiekti greitai, svarbu ir suformuoti jiems palankią ugdymo aplinką, neapleidžiant ugdymo kokybės.

„Liūdna, tačiau į mokyklas ateina antros arba net trečios kartos bedarbių, socialinius įgūdžius praradusių ar net asocialių tėvų vaikai. Šiurkščiai pasakysiu, bet kalbėdami dėl bendro gėrio turėtume nepamiršti, kad kartais mokykla jiems yra tik nemokamo maitinimo vieta, kur švaru ir šilta. Yra ir ištiktų negandų nuostabių šeimų, kurios, nors gyvena skurdžiai, bet atsakingai rūpinasi savo vaikais. Bet turime pažvelgti ir į kitą pusę – tėvų indėlį į tinkamą vaiko ugdymą,“ – pabrėžė ji.

 

Pašnekovė priminė ir mūsų laikmečio kontekstą – po nepriklausomybės žmonės ėmėsi įvairių darbų, metė mokyklas, ieškojo greito uždarbio.

 

„Buvo toks laikotarpis – Gariūnai, iliuzinis lengvas praturtėjimas. Tada atsirado daug nelankančių mokyklos vaikų. Vėliau juos pavyko susigrąžinti į mokyklas. Tada iškilo kita problema, su kuria sunkokai susidorojama: mokyklų tuštėjimas, švietimo tinklo susitraukimas, konkurencija, rungtynės, kas gerokai iškraipė nuoseklaus ugdymo, dėmesio kiekvienam vaikui, jo asmeninei pažangai idėjas“, – sakė ji.

 

Ką padarė estai?

Kad pagerintų ekonominę aplinką, pavyzdžiui, estai, pasakojo ji, visiems vaikams suteikė galimybę maitintis nemokamai ir užtikrino gana nemažą neformaliojo ugdymo spektrą.

 

„Vienu metu ir Lietuvoje visi pradinukai galėjo mokykloje pavalgyti nemokamai. Tai sulaukė kontraversiškų vertinimų, nes, tarkime, turtingi, bet neišauklėti vaikai mėtė, niekino mokyklos maistą. Estijoje taip pat visko būna, bes vis dėlto ten turbūt stipriau veikia viešoji nuomonė – didelė vertė, kad mokiniai mokykloje yra solidarūs ir galima patirti bendrystę, pavyzdžiui, net ir valgant kartu. Kai pati klausinėjau estų vaikų, ką jiems suteikė tokia nemokamo maitinimo galimybė, vaikas iš pasiturinčios diplomato šeimos pasakė, kad mes tai labai vertiname, taip irgi bendraujame. Kaip matot, švietimui svarbios įvairios smulkios detalės“, – priminė R. Dukynaitė.

 

Tuo metu socialinė aplinka, jos teigimu, kitose šalyse paprastai gerinama organizuojant papildomas neformaliojo ugdymo veiklas.

 

„Taip pat ir vežiojimu. Jei tik du kartus per dieną autobusas važiuoja iki mokyklos, pirmiausiai nukenčia tie vaikai, kurie turi būti išvežami. Pinigų mokykla turi, pavyzdžiui, 2 reisams, vadinasi, arba tą, arba kitą valandą išvažiuoji, o jei dar viename būrelyje lieki, nors jis ir nemokamas, tu jau nebūsi parvežamas dėl ribotų galimybių. Būtina didinti galimybes labiau įtraukti vaikus į edukacines veiklas, kad būtų išlyginti mokymosi skirtumai dėl SEK`o“, – dėstė ji.

 

Lietuvoje tėvai labiau linkę linksminti, o ne ugdyti

Tuo metu kultūrinis sandas, R. Dukynaitės įsitikinimu, yra ir mūsų visuomenės tam tikro supratimo apie žmogų klausimas.

 

„Pasilygini su estais ir matai, kad beveik kiekviena jų šeima – 73 proc. – turi techninių žinynų, klasikinės literatūros, poezijos knygų namuose, kai Lietuvoje tik apie pusė. Ar mes esame tiek skurdžiau gyvenantys, ar mūsų knygos tiek brangesnės, ar čia veikia kažkas kita?“, – kelia klausimą pašnekovė.

 

Savo ruožtu norvegai, tikino ji, yra išsikėlę siekį, kad kiekvienas mokyklą baigęs mokinys būtų stebėjęs baletą, operą, lankęsis filharmonijoje, parodoje, muziejuje, bibliotekoje. Lietuvoje, pastebėjo ji, tėvai vaikus, atrodo, labiau linkę linksminti, o ne ugdyti.

 

„Užsienyje muziejai pilni vaikų (nuo ikimokyklinio amžiaus iki paauglystės), atliekančių edukacines užduotis. Galime moralizuoti iki nukritimo, kad muziejai turi paruošti programas įvairaus amžiaus vaikams, bet kažkas jas turi parengti, kažkas turi sumokėti pinigus už jų parengimą. O tai atsiremia ne vien į išteklius, bet ir į požiūrį. Mūsų šalies tėvai labiau linkę vaikus nuvesti į pramogų parką (tai irgi gerai, nereikia to nuneigti), bet mažiau pinigų išleidžiama, pavyzdžiui, programinėms įrangoms ar intelektą lavinantiems žaidimams“, – aiškino pastebėjusi ji.

 

R. Dukynaitė pabrėžia tėvų indėlio į vaiko ugdymą svarbą. Pašnekovės teigimu, ji supranta, kad tėvams po ilgų darbo valandų sunku, nieko nesinori, tačiau vis tiek labai svarbu justi atsakomybę už vaiko likimą ir padėti vaikui tenkinti jo poreikius, padėti jam ugdytis.

 

„Tyrimai rodo, kad mūsų vaikai išgyvena nerimą – tėvų, visuomenės spaudimą. Tėvai per retai klausia: „Ką išmokai?“, „Kaip tau sekėsi?“, „Kodėl tai darėte?“, dažniau jie klausia: „Ar gavai ir kiek gavai?“ – mintimis dalijosi pašnekovė.

Trūksta išteklių ir supratimo

Kita vertus, R. Dukynaitės teigimu, reikia suprasti ir mokytojus – neretai, kad ir kiek jie besistengtų, norimo rezultato nepasiekiama dėl objektyvių priežasčių.


„Gamtos mokslų išmokyti vien kalba, liežuviu negalima. Istorikai, literatai turi daug šnekėtis su mokiniais, o gamtos mokslų mokantis reikia daug daryti, eksperimentuoti, tirti. Jei mokytojui skiriame ir sumokame už valandą, o norint pasiruošti fizikos, chemijos laboratoriniam reikia 2–3 val., paskui dar viską sutvarkyti, arba jei reikia į muziejų nuvesti mokinių klasę, duoti jame tinkamas užduotis, paskui parvesti į mokyklą, reikia organizacinių pastangų ir už tai taip pat mokėti, o ne tik moralizuoti. Juk po darbo valandų mūsų neaptarnauja nei vaistinės, nei parduotuvės, nei teismai, nei kitos tarnybos“, – suprasti ir pedagogus ragino ji.

 

Skiriasi, pabrėžė pašnekovė, ir mokyklų aprūpinimas. Pavyzdžiui, tik 2 proc. Lietuvos ketvirtokų gali naudotis laboratorijomis, kai tarptautinis vidurkis – 38 proc. Kalbant apie aštuntokus, mūsų duomenys – 11 proc. (mes esame paskutinėje vietoje iš visų tirtų šalių), kai tarptautinis vidurkis tarp šios amžiaus grupės mokinių – 85 proc.

 

„Jei visus rodiklius atidžiai ir sąžiningai analizuojame, tai matome, kad nemaža dalis mūsų mokytojų ne taip prastai išmoko. Pagalvokite, trumpiausi mokslo metai, namų darbų krūviai neadekvatūs, tėvai menkai padeda, mokymo priemonės skurdžios arba jų neturime, mokomės tik uždaroje klasės erdvėje, nes kitoms neturime pinigų, kompetencijos ar išmonės – kai viską įvertini, galima sakyti, kad nėra viskas taip tragiškai blogai, kaip kartais nuteikiama. Tačiau taip, yra ir labai rimtų problemų, kurais būtina spręsti“, – užtikrino R. Dukynaitė.

 

Išvardijo klaidas

Tiesa, ji įžvelgė ir kai kurių pedagoginio darbo klaidų. Pavyzdžiui, Lietuvoje esą vaikams užduodama gana daug namų darbų, bet dažnai nėra grįžtamojo ryšio, kaip jie atlikti, ko mokiniai išmoko.

 

„Kartais atėjus į pamoką mokytojai klausia tik to, ar padarei, ar nepadarei namų darbus. Tokiu atveju vaikai įsigudrina, kad būtų padaryta, o kaip ir kas – jau kitas klausimas. Labai svarbus dalykas – grįžtamasis ryšis, įsivertinimas, refleksija“, – pabrėžė R. Dukynaitė.

 

Savo ruožtu tėvai, pastebėjo ji, kartais piktnaudžiauja ir mėgsta mokytojų darbą dar labiau apsunkinti, pavyzdžiui, išveždami vaikus ilgų atostogų mokslo metų metu.

 

„Dauguma tėvų rūpinasi savo vaikais, tačiau yra ir gana skirtingai galimų vertinti atvejų. Pavyzdžiui, viena mamytė, su kuria kalbėjausi, atvirai pasakė, kad išsiveža vaiką 3 mėnesiams ten, kur šilta, o paklausta, ar jis tuo metu ugdosi, ar gyvena, kaip papuola, ji net šiek tiek nustebo. Kita mama man patikino, kad Norvegijoje dėl tokio elgesio, kai leidžiama išvežti vaiką mokslo metų metu slidinėti, galima nebūti mokykloje po 2 savaites, be priežasties praleisti pamokas, nuolat į jas vėluoti ar pamirštama pasirūpinti vaiko priešpiečiais, drabužiais, būtų susirūpinta net tik mokyklos, bet ir tam tikrų tarnybų, svarstoma, ar gali tokia šeima auginti vaiką. Turime pripažinti, kad svarbu žiūrėti ne tik savų, bet ir vaiko interesų“, – pabrėžė ji.

 

Ką daryti, kad vaikas mokytųsi geriau?

R. Dukynaitės teigimu, jei nori, kad vaikas pasiektų geresnių mokymosi rezultatų, namuose turi būti ne tik saugu, bet ir edukacinės medžiagos, atitinkančios jo amžių.

 

„Namuose taip pat turėtų būti ir rami vieta – stalas, kėdė, kur vaikas galėtų ruošti namų darbus. Turime liūdnų pavyzdžių, tarkime, skurdi daugiavaikė šeima gyvena ankštame būste. Tokiam vaikui labai svarbu, kad jis galėtų likti mokykloje ilgiau ar nueiti į biblioteką. Ar mokykloje po pamokų vaikas gali ramiai ruošti namų darbus? Jei, pavyzdžiui, kaimo mokykla, išlaikoma visų mokesčių mokėtojų, bet 15 val. ji užrakinama, tai kur tokiam vaikui ruošti pamokas?“ – rūpestį išsakė ji.

 

R. Dukynaitės teigimu, danai retai apgyvendintose vietovėse įkuria centrą, kurį būtų galima pavadinti mokykla-kultūros namais.

 

„Aš pati esu mačiusi tokį centrą, kurį išvydusi net žagtelėjau – teatrinė-koncertinė salė, sporto salė, baseinas... Be to, jis veikia vos ne visą parą – ir vyksta koncertai, ir susitinka bendruomenė, ir mokykla veikia, ir tėvai paskaitas klauso. Direktorius man pats sakė: „Mūsų mažas miesteliukas, būtų per brangu išlaikyti daug institucijų“, – ko reikia siekti, pasakojo pašnekovė.

 

Patarė, nuo ko pradėti

R. Dukynaitės teigimu, situaciją Lietuvoje tikrai galime pagerinti. Tačiau paklausta, kaip, pašnekovė pajuokavo, kad jos siūlymus išgirdę dažniausiai numoja ranka – gal tuomet nekeiskime.

 

„Pirmiausia pabrėžiu, kad Lietuvoje yra nuostabių mokyklų, puikiausių mokytojų, rūpestingiausių tėvų, kurie visi kartu sukuria palankias sąlygas vaikui ugdytis. Pradėti galima nuo „minkštųjų“ dalykų. Mūsų visuomenėje labai mažai yra, nors jau daugėja, edukacinio ir šviečiamojo pobūdžio tekstų, gerųjų praktikų parodymo ir perėmimo. Tai daugiau proginė, momentinė veikla. Būdama Vakaruose, kurį laiką pirkdavau centrinius laikraščius, žurnalus, kad parodyčiau, kiek daug apie švietimą juose rašoma. Ten tokia kultūra jau užauginta. Dabar pas mus to daugėja, švietimu domimasi, bet dažniausiai gana pretenzingai, moralizuojančiai ir kartais net žeminančiai. Nepagarbos mokytojui sėjimas vargu, ar gali duoti gerų rezultatų. Kita vertus, mokytojo profesija reikalauja nuolat atnaujinti ne tik dalyko, dalyko didaktikos žinias, bet ir suvokti žmogaus pažinimo, jo psichologijos, nuostatų pokyčius. Tikiu, kad švietimas – viena iš pačių svarbiausių visuomenės raidos sričių“ – aiškino ji.

 

Kita vertus, tikino pašnekovė, svarbu į ugdymo procesą įtraukti ir tėvus. Jie turi būti visateisiai švietimo bendruomenės nariai.

 

„Mokytojai turi įsileisti tėvus į mokyklą, nežiūrėti arogantiškai. Mokykloje dabar yra visko. Štai vieni tėvai pasakojo, kad auklėtoja per klasės susitikimą pasakė: „Aš į Jūsų darbą neinu ir Jūsų nemokau“. Teisingai. Tėvai tikrai neturi reguliuoti mokytojo, kokius jam aiškinant vieną ar kitą teoremą ar teoriją taikyti metodus, tačiau jie turi teisę pasakyti, kas jų vaiką džiugina, kas jam patinka, o kas sunku, neįveikiama, kada jam reikia pagalbos“, – tarpusavio supratimą skatino ji.

 

Be to, R. Dukynaitės teigimu, reikia labai stipriai investuoti į mokytojų rengimą ir kvalifikacijų tobulinimą.

 

Pinigai – ne atsakymas

„Be abejo, tarptautinių organizacijų rekomendacija – ne mažiau kaip 6 proc. nuo BVP švietimui yra labai svarbu, tačiau vien pinigų reikalauti neteisinga. Tarkime, daugiausia lėšų švietimui skiria Liuksemburgas, tačiau kai kurie jų rezultatai tokie patys ar net žemesni nei Lietuvos. Pavyzdžiui, Maltos aštuntokų mokymas 100 proc. aprūpintas laboratorijomis, bet jų mokinių pasiekimai daug blogesni nei lietuvių.

 

Jei mes tik vieno kriterijaus paisome ir tik vieną ar porą aprašome, tai dezinformuojame visuomenę. Vienas rodiklis gali blizgėti, bet labai svarbi yra visuma“, – pabrėžė ji.


R. Dukynaitės teigimu, jei norime pagerinti situaciją dėl SEK, turėtume atkreipti dėmesį, kad labai svarbus ir bendras šalies ekonominis, socialinis, kultūrinis kontekstas. Mokykla, anot jos, nėra izoliuota nuo šalies, jos visuomenės.


„Ką tu bedarysi su švietimu, stebuklų nebus, jei vaikas namie neturi, pavyzdžiui, interneto, kompiuterio, saugios aplinkos, neišsimiega, nepavalgo. Paaugliui nebeužtenka kiemo žaislų, draugų, nors tai labai svarbu, jie turi turėti turtingą edukacinę aplinką ir mokykloje, ir namie – tai lemia palankesnes mokymosi sąlygas“, – aiškino pašnekovė.


Rūta Pukenė, Delfi.lt

 

Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/education/lietuvos-atskirties-grimasos-mokyklos-ne-padeda-o-paskandina-dar-giliau.d?id=74225792

Copyright © 2013 Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga. Visos teisės saugomos.

Top Desktop version